XVII amžiaus pabaigoje kostiumas praranda tam tikrus laisvumo ir fantazijos požymius. Jis lyg sustingsta vietoje, paklusdamas madai, kurią diktuoja dvaro etiketas. Ši mada nešė savyje iš vienos pusės prabangą, o iš kitos - griežtumą. 1680 - 1710 metų madą galima būtų pavadinti “pompastiška“. Ji atitinka bendrus epochos siekius atrodyti formaliai deramai, puošniai ir didingai. Šilkai ir nėriniai išstumia aksomą ir metalą. Kostiumas tampa labai sudėtingu, dekoratyviniu. Jis perpildytas nėriniais, virvelėmis, siuvinėjimais, kaspinėliais ir įvairiausiais kitokiais papuošimais.

Įspūdingai ir prabangiai atrodo kaip paradinės, taip ir daugelis kasdienių suknelių. Pagrindinės formas jos įgavo iki 1680 metų. Korseto dėka juosmens formos tampa siauresnės, jis gaminamas iš banginio ūso ir stipriai suveržiamas raišteliais. Virš, palyginus siauro varpo formos sijono, kuris būdavo išpuoštas nuo apatinės jo dalies iki vidurio sudėtingu siuvinėjimu buvo vadinamas “robe“, buvo dėvima “manto“ - kitos spalvos viršutinė suknelė su šleifu. Suknelės dažniausiai buvo siuvamos iš sunkių ir brangių tamsios ir sodrios spalvos audinių. Prie sijono buvo tvirtinamas ilgas korsažas su pakankamai standžiu stuomeniu, prie kurio buvo pakopomis prisiuvami kaspinai. Iškirptė padidėja ir apsiuvama mezginiais ir raukiniais. Namuose ir pasivaikščiojime dama galėjo pasirišti mažą prijuostėlę puoštą brangia apdaila. 

Pro viršutinės aprangos iškirptes galima buvo pastebėti prabangų apatinį trikotažą. Visą to meto moterišką kostiumą vainikavo sudėtingas kūrinys ant galvos, kuris buvo vadinamas “fontanž“. Fontanžas - tai aukštos šukuosenos ir standaus kyko derinys puošto keliomis nėrinių eilėmis ar drobiniais suklostuotais raukiniais. Jis kilo virš kaktos įstrižai į priekį ir vielinio karkaso dėka galėjo pasiekti įspūdingą aukštį.